Greitai nutils modernios Lietuvos šimtmečio šventimo gaudesys: išnyks logotipai, pasibaigs projektai, į lentynas nuguls knygos. Tik gyvenimas tęsis toliau, ir kitas prezidentas, kurį Lietuva rinks 2019 m., jau bus antrojo šimtmečio. Žinoma, visos datos – tik susitarimo reikalas, tik mūsų amžinas noras sustyguoti chaosą. Juk svarbiau ne tai, kurį šimtmetį skaičiuosime, bet tai, kad naujo šimtmečio nepertrauktų okupacijos ar kitos nelaimės, ištikusios Lietuvą pastarąjį. Dar kartą trumpam prisiminkime juos visus – Šimtmečio prezidentus:

Truputį komiškas „tautos vadas“ Antanas Smetona, padorumo etalonas Aleksandras Stulginskis, pasaulio teisuolis Kazys Grinius, nepalaužiamasis Jonas Žemaitis – Vytautas, įžvalgusis ir kandusis Vytautas Landsbergis, „ir tada dirbome Lietuvai“ Algirdas Brazauskas, elegantiškasis amerikonas Valdas Adamkus, skraiduolis Rolandas Paksas, niekada neklystančioji Dalia Grybauskaitė.

Kokia galerija! Kokia įvairovė! Ir kiek daug istorijos: mūsų sėkmės ir nesėkmės, sprendimai ir paklydimai, epochos vėjai, tragedijos ir komedijos. O jums kartais netampa keista, kad vis kalbame tik apie prezidentus – juk Lietuvą kūrė tiek daug žmonių! Ką galėjo pavienis žmogus, tegul ir prezidentu pavadintas? Deja, negailestingas istorijos skustuvas palieka tik kelis vardus, įsitvirtinančius kolektyvinėje sąmonėje. O kai kuriuos net tenka prikelti iš vėtytos – mėtytos užmaršties, vėl surasti ir priminti, įpinti į pasakojimą apie Lietuvą. Ir patylėti apmąstant nuostabą, kai į vieną gretą sustoja komunistų partijos sekretorius bei iki paskutinės minutės okupantui nenusileidęs partizanų vadas. Ir, svarbiausia, negali paneigti nei vieno, nei kito indėlio lūžtant istorijos lytims. O kokių dar paradoksų mums atneš antrasis šimtmetis?

bet koks objektyvumas netenka prasmės – juk kiekvienas norime, kad Lietuvai būtų gerai, tačiau kaip skirtingai tą suprantame. Vienam Lietuva graži be užsieniečių, kitam – norisi daugiau pasaulio Lietuvoje, vienas regi apokalipsę, mirštančią provinciją, vagis ir korupciją, kitas – klestinčus gyvybės mokslus, už japonų geresnius lazerius, valstybę turtingiausių valstybių klube, kurios pasas pagal vertingumą – 13 pasaulyje. Ir kiekvienas savaip įsivaizduoja žmogų, kuriam patikėsime tapti naujuoju Lietuvos veidu jau netrukus. Vienam iš politologų praslydo žodžiai, jog naująjį prezidentą Lietuvai išrinks seni, pikti ir nelaimingi. Bet tai irgi bus mūsų pasirinkimas, mūsų laisvas susitarimas, kad rinkimo žodį gali tarti kiekvienas, ir negalėsi nieko kaltinti, jeigu neištarsi savojo. Ir – turbūt tai svarbu atsiminti – istoriją kuria tie, kurie nebijo ištarti žodžio, kurie išdrįsta nuspręsti, veikti, daryti. Atrodytų, kad tai pirmiausia derėtų taikyti prezidentams, valstybės vadovams, įkvėpėjams, kūrėjams, tačiau ir jie pirmiausia yra tik žmonės, tam tikru laiku atsidūrę tam tikrose kryžkelėse, kuriose renkasi kelią ir įrašo savo sakinį knygoje, vardu „Lietuva“.

Antrasis šimtmetis prasideda. Lai mus ir mūsų prezidentus lydi sėkmė ir laisvė!

Teksto autorius Justinas Žilinskas.