Prezidentas Jonas Žemaitis — Vytautas ėjo pareigas 1949—1954m.

Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu. <…> Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.

Šia pastraipa iš Jono Žemaičio – Vytauto kalbos sovietiniame teisme ir galima būtų užbaigti Žemaičio – Vytauto prezidentavimo istoriją, jos net nepradėjus. Citatoje – viskas: kario išdidumas, tragedija ir tolimos pergalės nuojauta. Kovojančios Lietuvos prezidentas – taip paprastai jį vadiname – neturėjo nei rūmų, nei kanceliarijos, nepriėmė tarptautinių pasiuntinių, gal tik apdovanojimą vieną kitą prisegė, bet ten pat – girių laukymėse. Bernardas Gailius rašė, jog partizanai buvo paskutiniai laisvi žmonės Lietuvoje. Visiems kitiems teko viena ar kita forma kolaboruoti, nusileisti okupanto spaudimui, susitaikyti su sąžinės priekaištais ar visai ją užmigdyti.

Jonas Žemaitis nesitaikstė. Nors pirminė sovietų represijų banga jauną karininką, neseniai grįžusi iš Fontenblo artilerijos mokyklos, aplenkė, bet prasidėjus Vokietijos – Sovietų sąjungos karui, jis paspruko iš raudonųjų okupantų priežiūros ir liko Lietuvoje. Vokiečiams išformavus Vietinę rinktinę (juk daugelis stodami į ją tikėjo, kad tai – būsimos Lietuvos kariuomenės užuomazga), Jonas Žemaitis įsijungė į antinacinį pasipriešinimą, o grįžtant sovietams – į antisovietinį.

Jonas Žemaitis suprato, kad labai svarbu, jog partizanai susivienytų, ir kad kova turi vykti ne tik ginklu, bet ir žodžiu, net pats iššūkio okupantui faktas – jau kova. Jo pastangos daug lėmė, kad 1949 m. vasario 16 d. partizanų vadams pavyko susitikti ir įkurti Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį (LLKS), kovojančią organizaciją, prisiimančią atsakomybę už pavergtą Lietuvą, padariusią tai, ko nesugebėjo buvusios Lietuvos politikai: suformuoti vieningą pasipriešinimo vadovybę, okupuotos Lietuvos vyriausybę. Jonas Žemaitis – Vytautas išrenkamas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku, viso judėjimo vadovu.

Deja, kova vis sunkėjo (o sveikata ir jėgos seko). Galiausiai, ypatingai gerai apgalvotos operacijos metu, į bunkerį prileidus migdomųjų dujų, okupantai sugebėjo pagauti Prezidentą gyvą. Šis žmogus tiek domino Sovietų Sąjungos valdžią, kad buvo išgabentas į Maskvą, parodyti pačiam represinių struktūrų valdovui Berijai. Ir nors nežinoma, apie ką kalbėjo kraugerys ir partizanas, bet jokie pasiūlymai Vytauto – Žemaičio nepakeitė: jis nesiruošė bendradarbiauti. Nebendradarbiaujančių laukė mirtis. Maskvos Butyrkų kalėjime nuskambėjus budelio šūviui, iki Nepriklausomybės atgavimo buvo likę 37 metai. Jonas Žemaitis – Vytautas galėjo jos sulaukti, jeigu būtų nusilenkęs priešui. Bet tai – ne kovojančios Lietuvos Prezidento kelias.

Teksto autorius – Justinas Žilinskas

<cellspacing=”0″ cellpadding=”0″>

Prie Žemaičio:

Lietuvoje:

Sovietų Sąjunga, valdoma Josifo Stalino, naikino okupuotą Lietuvą: žmonės buvo varomi į kolhozus, tremiami į Sibirą, kalinami ir žudomi / partizanų pasipriešinimo organizacijos susivienijo į Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį.

Tuo tarpu pasaulyje:

JAV prezidentas Harry S. Truman įsakė sukurti vandenilinę bombą / išleista pirmoji J. R. R. Tolkien trilogijos „Žiedų Valdovas“ knyga / gimė būsimoji britų roko legenda Peter Gabriel / Holivude karaliavo Marilyn Monroe / Alabamoje, JAV pirmą kartą meteoritas pataikė į žmogų / JAV pradėtos spalvotos televizijos transliacijos / Taikos sutartimi baigėsi Japonijos okupacija.

logo

EZCO | Visos teisės saugomos © All rights reserved