Lietuva, išsirinkdama prezidente Dalią Grybauskaitę, aplenkė estus. Bet ne latvius (Latvijoje jau prezidentavo Vaira Vykė Freiberga)! Tačiau šalin juokelius – Dalia Grybauskaitė yra gerokai daugiau nei tik pirmoji Lietuvos prezidentė

Dalios Grybauskaitės vaikystė ir jaunystė paprastai apibūdinama šykštokais faktais: gimė 1956 m., įprastinėje šeimoje, mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, buvo gera krepšininkė, bet ne pati geriausia mokinė. Politinės ekonomijos (dabar sakytume – ekonomikos teorijos) studijos nuvedė į Leningradą (dab. – Sankt Peterburgas) bei Maskvą, kur apgynė net disertaciją. Prezidentės oponentai ypač mėgsta paminėti faktą, kad Dalia Grybauskaitė paskutiniais sovietmečio metais dirbo „Aukštojoje partinėje mokykloje“ (vidinė komunistų partijos mokymosi institucija), jos pėdsakų nematyti Nepriklausomybės atkūrimo judėjime, ir ji net tiksliai nepasako, kurioje vietoje stovėjo Baltijos kelyje.

Tačiau jau nuo 1991 metų Dalia Grybauskaitė dirbo įvairiose Lietuvos vyriausybės institucijose. Pamažu, bet užtikrintai kopė karjeros laiptais, vadovaudama įvairiems departamentams ir skyriams, kurie pirmiausia buvo susiję su Lietuvos integracija Europos Sąjungos kryptimi. 1999 metais ji – jau viceministrė, o 2001 m. – Finansų ministrė Algirdo Brazausko vyriausybėje, su kuria susipažįsta visa Lietuva: griežtai sušukuota, metaliniu žvilgsniu ir rapyra kertančiomis intonacijomis, bet tuo pačiu – maloniai besišypsanti. Lietuviams patinka ryžtingi žmonės, į kuriuos galima atsiremti ir pasitikėti, ministrė greitai populiarėjo.

2004 m., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Dalios Grybauskaitės balsą ir žvilgsnį netruko pažinti ir kiti kraštai – naujoji Europos komisijos narė ten jautėsi kaip žuvis vandenyje: laisvai kalbanti užsienio kalbomis, bendraujanti, pasitikinti savimi, gebanti patraukti į savo pusę kitus. 2005 m. dienraščio „European Voice“ („Europos balsas“) apklausoje ji buvo išrinkta Metų komisare – didelis pasiekimas atstovei iš valstybės, tik ką įstojusios į prestižinį bloką.

2009 m. Dalia Grybauskaitė grįžo namo – baigėsi antroji Valdo Adamkaus kadencija, Lietuva ieškojosi naujo vadovo. „Geležinė ledi“, sulaukusi ir politikų, ir tautos paramos, nesunkiai įveikė visus varžovus dar pirmame ture. Balsuoti už Grybauskaitę buvo beveik the new cool (nauja mada): ei, mes rinksime šią moterį prezidente! – šaukė ir užgimstantys socialinių tinklų balsai. Dalią Grybauskaitę rėmė labai platus politinių jėgų spektras – nors ilgą laiką laikyta Algirdo Brazausko globotine, ji įsigijo ir dešiniųjų jėgų paramą, nors net iki prezidentavimo pradžios niekada nedeklaravo aiškių politinių simpatijų, o tik darbą Lietuvai. 2014 m. rinkimų sėkmę ji pakartojo, nors šįsyk ir prireikė antrojo turo. Nė vienas ankstesnis Lietuvos prezidentas dviejų kadencijų iš eilės nelaimėjo.

Dalia Grybauskaitė iš kitų atkurtos Lietuvos prezidentų pirmiausia išsiskyrė ryžtinga laikysena ir griežtomis pozicijomis, neabejotina tvirtybe ir net tam tikra neklystamumo aura. Jeigu Algirdas Brazauskas buvo linkęs veikti užkulisiuose, Valdas Adamkus – inteligentiškai ir nuosaikiai, Dalia Grybauskaitė kiekvieną kartą primindavo, kad ji turi juodą karate diržą (jį gavo dar 1999 metais JAV Rytų kovos menų akademijoje, kai keletą metų dirbo Lietuvos ambasadoje JAV). Nesvarbu, kokie klausimai: ar santykiai su Parlamentu, ministrų skyrimas ar atšaukimas, specialiųjų tarnybų informacija, įstatymų iniciatyva ar vetavimas, D. Grybauskaitė veikė aiškiai ir be dviprasmybių. Tiesa, lygiai taip pat aiškiai nekreipė dėmesio į jokius paslydimus ar paklydimus, ir net ir kilę skandalai (pvz., dėl susirašinėjimo su buvusiu Liberalų sąjūdžio lyderiu Eligijumi Masiuliu, dabar kaltinamu politinės korupcijos byloje), jai menkai pakenkė. Prezidentė nesidairė atgal – ji veikia, ir tai, matyt, žmonėms imponuoja. 

Dalia Grybauskaitė dar raiškiau atstovavo Lietuvą tarptautiniame kontekste, ne veltui būtent iš ten atkeliavo jos apibūdinimai: (antroji) „Geležinė Ledi“, „Plieninė magnolija“. Ne, šįsyk kalba ne apie jos tapimą Europos komisijos nare, o būtent apie prezidentavimo metus. Jos drąsūs ir aštrūs žodžiai ne kartą nuskambėjo visame pasaulyje. Retas valstybės vadovas drįso viešai ir tiesiai Rusiją pavadinti „teroristine valstybe“, sugebėti apglaistyti ryšį tarp Donaldo Trumpo ir kitų NATO valstybių vadovų ar dabar – kalbėti Europos Sąjungos Vadovų Tarybos balsu apie tai, kad Jungtinė Karalystė kažką ne taip su Brexito derybomis daro. Dėl tarptautinio matomumo Dalia Grybauskaitė gavusi ir ne vieną tarptautinį apdovanojimą, taip pat ir Karolio Didžiojo premiją, skiriamą už didžiausius indėlius į Europos klausimų sprendimą.

2019 m. baigsis antroji ir paskutinė Dalios Grybauskaitės kadencija. Kokie dar keliai jos laukia – niekas nežino, bet jau ne kartą girdėta, kad ji – tinkama kandidatė net aukščiausioms tarptautinėms pozicijoms. Tebus tai ir mūsų linkėjimas jai?