Prezidentas Algirdas M. Brazauskas ėjo pareigas 1993-1998 m.

Algirdas Mykolas Brazauskas – antroji ryškiausia asmenybė, apibrėžusi Lietuvos kelią į Nepriklausomybę. Šis tvirto stoto, santūrus, dalykiškas, šeimininkiškas ir charizmatiškas žmogus buvo tarsi užuovėja. Užuovėja, kurios ieškojo dalis Lietuvos žmonių, išgąsdintų ir prislėgtų staigių 1990-ųjų pokyčių. Tuo metu Nepriklausomybės atsikovojimo euforija jau slūgo, o gyvenimas „kaip Švedijoje“ pasirodė dar labai tolimas.

Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. Rokiškyje, mokėsi Kaišiadoryse, Kaune. Jo karjera – paprasta: anksti įstojo į Lietuvos SSR komunistų partiją (nors tėvas kadaise priklausė A. Smetonos tautininkams) ir sėkmingai kopė partinėmis karjeros kopėčiomis. Vis dėlto, nebuvo įprastinis tų laikų „partinis veikėjas“, visus „mokslus“ baigiantis pačioje partijoje. Algirdas Brazauskas normalų aukštąjį išsilavinimą įgijo Kauno politechnikos institute (dab. KTU), ir tapo inžinieriumi – hidrotechniku, statė ir Kauno hidroelektrinę, dabar nešiojančią jo vardą.

Didžioji politikos valanda atėjo 1988-aisiais. Algirdas Brazauskas jau buvo brandaus amžiaus (56-erių), tačiau tarp tuometinių LSSR komunistų partijos vadų – vienas iš jauniausių. Ir, neabejotinai, talentingiausių ir politiškai įžvalgiausių, anksti suvokęs, kad pokyčiai – neišvengiami. Jis nepabūgo išeiti kalbėti į Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, nors būtent tada ir leptelėjo garsiąją frazę apie Trispalvę „kol kabės šitas skuduras – aš nekalbėsiu“. Bet kalbėjo, ir susilaukė Sąjūdžio, kas tuo metu reiškė Lietuvą, paramos.

Netrukus Algirdas Brazauskas tapo LSSR komunistų partijos, ir tuo pačiu – faktiniu okupuotos Lietuvos vadovu. Dar daugiau simpatijų jis pelnė, kai Sąjūdžio suvažiavimo metu paskelbė, kad grąžina tikintiesiems Vilniaus katedrą (okupacijos metu ši šventovė buvo paversta sandėliu, vėliau – paveikslų galerija). 1989 m. Algirdo Brazausko vadovaujami „lietuviški komunistai“ pasitraukė iš visos Sovietų Sąjungos komunistų partijos, pirmą kartą SSRS istorijoje sukurdami nacionalinę ir nuo Maskvos nepriklausomą komunistų partiją.

Tarp Rytų ir Vakarų

Visų šių įvykių verpete Lietuva pasidalino į kompromisų neieškančius „landsbergininkus“ ir atsargesnius „brazauskininkus“. Dalybų intelektinį piką įamžino filosofo Arvydo Juozaičio 1990 metų straipsnis „Istorinė klaida“. Mat, filosofo nusivylimui, Aukščiausios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) vadovu – arba faktiniu valstybės vadovu – buvo išrinktas ne „lietuviškas ąžuolas“ Algirdas Brazauskas, o Vytautas Landsbergis.

Vis dėlto, kompromiso žmogaus Algirdo Brazausko ranka nesudrebėjo, kai reikėjo balsuoti už Nepriklausomybės atkūrimą. Žinomas savo dalykiškumu, Algirdas Brazauskas dirbo ir vicepremjeru pirmojoje (Kazimieros Prunskienės) Vyriausybėje, kuriai teko sunki užduotis atremti Sovietų Sąjungos ekonominę blokadą, netrukusią pavirsti atvira 1991 m. sausio agresija.

1993 metais, priėmus Konstituciją, Lietuva tapo pusiau prezidentine respublika, kurios prezidentas renkamas tiesiogiai visų piliečių.

Tarp Rytų ir Vakarų

Šiuose rinkimuose Algirdas Brazauskas varžėsi su išeiviu – šviesios atminties diplomatu Stasiu Lozoraičiu. Iš beveik 80 proc. balsavusių Lietuvos piliečių, už Algirdą Brazauską balsavo 60 proc. rinkėjų (Stasys Lozoraitis surinko 38 proc.) ir jis tapo pirmuoju Lietuvos istorijoje tiesiogiai išrinktu prezidentu. Iki tol visi Lietuvos prezidentai buvo rinkti Seimo. Tai dar kartą patvirtino Algirdo Brazausko, kaip „paprastų žmonių“ politiko populiarumą. Visai neseniai jo partija – Lietuvos demokratinė darbo partija (buvusi Lietuvos komunistų partija) – laimėjo ir 1992 m. parlamento rinkimus.

Nors būta įvairių baimių, geopolitinė valstybės kryptis nepasikeitė: Algirdas Brazauskas pasirašė Lietuvos prašymus stoti į NATO ir Europos Sąjungą, ir valstybė pradėjo sugrįžimo į Europą procesą. 1995 m. Algirdas Brazauskas žengė dar vieną istorinį žingsnį: Izraelio valstybės parlamente (Knesete) jis pasakė kalbą, kurioje atsiprašė už tai, kad dalis lietuvių dalyvavo Holokauste Antrojo pasaulinio karo metais.

Už draugystę

Jis visada išliko populiarus. Tačiau jo kritikai akcentuoja, kad būtent Algirdui Brazauskui tekusi epocha leido suvešėti korupcijai ir nepotizmui, kurių ne tik anekdotiniu simboliu tapo viešbučio „Draugystė“ privatizacija, tai yra – jo atitekimas būsimajai antrajai Algirdo Brazausko žmonai, tuometei draugei Kristinai Brazauskienei. 

Algirdas Brazauskas antrosios prezidento kadencijos nesiekė, tačiau prie valstybės reikalų dar kartą sugrįžo kaip ministras pirmininkas (2001-2006 metais).

Taigi, kai 2004 m. Lietuva buvo priimta į NATO ir ES, Algirdas Brazauskas galėjo pamatyti savo prezidentinių laiškų vaisius. 

Pirmasis atkurtos Lietuvos de jure prezidentas Algirdas Brazauskas mirė 2010 m. Dėl jo palikimo ir veiklos vertinimo dar bus sulaužyta nemažai iečių, bet toks istorinių asmenybių likimas. 

Teksto autorius Justinas Žilinskas

Prie Algirdo M. Brazausko buvo...

Susigrąžinta nacionalinė valiuta – vėl įvestas Litas, o su juo ir centai.

Iš Lietuvos išvesti paskutiniai buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniai.

Lietuvoje:

Į Lietuvą atvyko popiežius Jonas Paulius II. Susirinko minios žmonių / griuvo pirmieji bankai, siautėjo Rusijos ekonominė krizė / pasirodė skandalingiausias J. Ivanauskaitės kūrinys „Ragana ir lietus“ / Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą / pasirašyta sutartis su Baltarusijos prezidentu A. Lukashenko dėl geros kaimynystės ir bendradarbiavimo.

Lietuvoje:

Pasirodė operacinė sistema Windows 95/ James Cameron sukūrė filmą Titanic/ žuvo princesė Diana / Baltijos jūroje nuskendo keltas Estonia/ vyko genocidas Ruandoje, kurio metu žuvo virš milijono žmonių / N. Mandela buvo išrinktas pirmuoju juodaodžiu PAR prezidentu / Rusijos prezidentu antrą kartą išrinktas B. Yeltsin 

Naudojami Algirdo M. Brazausko atvaizdai yra fotomontažas.

logo

EZCO | Visos teisės saugomos © All rights reserved